Astraliniai pavojai, apsėdimai

Po mano įrašo Bendros astralinės dinamikos, kuriame trumai užsiminiau apie apsėdimų pavojų, skaitytojai ėmė manęs klausinėti kaip gi ten yra su tuo apsėdimu. Na pripažinkim - tai bene labiausiai mus gąsdinantis aspektas, kai kalbam apie astralines keliones. Jei iš tiesų žinotume, jog mums nieko negresia, mes viso šio reikalo imtumėmės be baimės.

Tai šiuo įrašu ir ketinu padaryti - kartą ir visiems laikams išsklaidyti mitus apie apsėdimus ir įnešti kiek galimą daugiau aiškumo.

Žmonės įsivaizduoja, kad astralinės kelionės metu jie (jų siela!!!) atsiskiria nuo kūno (wow, mes kaip ir į dausas iškeliaujam), ir paliekam gulėti šitą šaltą mėsos gabalą, lavoną lovoje visai nakčiai vieną ir tuščią... O ką reiškia, kai siela iškeliauja ir palieka kūną gulėti tuščią??? Jis guli sau vienas, tuščias ir neapsaugotas!!! Ir visi demonai ir kiti bekūniai individai tik ir laukia progos kaip iš panosės nugvelbti šitą be priežiūros lovoje paliktą mėsytę. O kai tu pagaliau grįžti po ilgos ir varginančios kelionės atgal prie savo kūno (nelengvas darbas atsiminti visą kelią, kurį įveikei per savo klajones, ir kaip dabar atgal sugrįžti, xebra sako, gali dar pasiklysti astralo labirintuose, kaip kokiam miške) - šio jau nebėra!!! nes... jis jau pagrobtas ir biesai žino ką dabar veikia! :D  Ir aš naktį ateisiu ir į tavo kūną įsirangysiu, tam čia jus ir mokau astralinių kelionių, kad man kuo daugiau gulinčių neapsaugotų kūnų būtų palikta!!!  o tu lopas, liksi dabar čia astrale amžiams be tikslo blaškytis :D

Bet palauk! ir astrale tau ne pyragai! Nes juk kol buvai fiziniam kūne, tai prie tavo sielos buvo labai sunku prisikasti, o dabar tu išlindai iš šio saugaus vėžlio kiauto ir tapai lengvai mums, visiems piktiesiems velniams, pasiekiamas! Dabar, kai iškeliavai į dausas, mes tave galim pagriebt, nusitempt į devintą pragaro ratą, įkišt į smalą, tąsyt kiek tik nori, kaip nori ir kur nori ir niekada nebepaleist atgal į savo šiltą kiautą, paliktą gulėti lovoje, kurį jau ir taip, kol čia blaškeisi po astralą, kažkas nugvelbė ir išdarinėja negerus dalykus...

Aš aišku juokauju :)) bet kad ir kaip juokingai visa tai skamba, šios baimės iš tiesų sukasi mūsų pasąmonėje ir netgi internetinėje erdvėje, nes čia tiek daug "žinovų"...
Aišku čia, dienos logiškoje sąmonėje, lengva juoktis iš tokių pasvaičiojimų, tačiau visai kas kita, naktį prietemoje ropštis iš kūno...Taip tamsu.. keisti pojūčiai, garsai, klyksmai, o dar visi tie skaityti gąsdinimai forumuose.. mane šios baimės irgi daugelį metų trikdė ir ne juokais stabdė mano astralinių kelionių progresą.

Kūno mes nepaliekam

Vis tik reikia suprasti, jog atsiskirdami nuo kūno, mes jo vieno ir tuščio niekada nepaliekam. Prisiminkim, jog esam sudaryti ne tik iš fizinio kūno ir sielos, o greičiau iš multidimensinio, skirtingais vibracijų dažniais pasižyminčio darinio, kuris yra vientisas, tačiau pakankamai tąsus ir dinamiškas, kad galėtų savo ribas praplėsti, ištempti ir neužsidaryti vien tik fiziniuose kūno rėmuose. Šis darinys (iš kurio esam sudaryti) įgalina sąmonę išklysti už fizinio kūno ribų. Tačiau mūsų muldidimensinis kūnas vis tiek visada išlieka VIENTISAS IR NEDALOMAS. Savo kūną mes "dalom" tik sąlyginai, teoriškai, suprasdami multidimensinę ir vibracijos sąvokas, tačiau realybėj mūsų fizinis ir subtilieji kūnai yra neišskiriami ir nedalomi.
Būtinai dar kartą perskaitykite skiltį "Bendrieji principai 1/2", kur išdėstau ketvirtosios dimensijos, vibracijos ir energijos sąvokas.

Mūsų kūnas vienu metu egzistuoja daugelyje skirtingų dimensijų, kurios viena nuo kitos skiriasi vibracijų dažniu - mūsų fizinė tikrovė vibruoja retu, lėtu tempu, todėl yra labai tanki, pastebima ir apčiuopiama, o tolimesnių, subtilesnių tikrovių vibravimo dažniai vis labiau greitėja(aukštėja), todėl tas tikroves vis sunkiau pamatyti, apčiuopti ir galiausiai išvis - suvokti.
Atsiskyrimas nuo kūno yra tik sąlygiškai teisinga sąvoka, kad mes, savo žmogiškais primityviais protais geriau suvoktume, ką turime galvoje. Iš tikrųjų realaus atsiskyrimo nuo kūno niekada nebūna - jis (fiz. kūnas) visą laiką išlieka šalia mūsų(su mumis) ir tie, kas jau pakankamai ilgai užsiiminėja astralinėmis kelionėmis ir sąmoningais sapnais  - gerai supranta apie ką aš kalbu.

Eterinis kūnas

Visų pirma, mes sudaryti ne tik iš fizinio kūno, bet turim ir energetinį kūną(eterinį kūną). Eterinis kūnas sudarytas iš visų tų čakrų ir meridianų, kuriomis teka gyvybinė energija či. Taip pat eteriniam kūnui priklauso ir bioenergetinis laukas (kurį nesunku užfiksuoti šiuolaikiniais aparatais) bei infraraudonieji spinduliai. Eterinis sluoksnis yra ne kas kita, kaip mūsų fizinio kūno gyvybinės veiklos produktas - jis visada išlieka susinėręs su fiziniu kūnu ir jo niekada nepalieka, nes jei paliktų, mūsų fizinis kūnas tuojau pat žūtų (ir atvirkščiai - žūstant fiziniam kūnui, ne už ilgo suyra ir eterinis kūnas nes jis tėra fizinio kūno sukuriama projekcija). Eterinis kūnas yra ne tik mūsų fizinio kūno gyvybinę veiklą palaikanti struktūra, bet taip pat ir apsauginė struktūra - tarytum energetinis skydas, apsauginis laukas, neprileidžiantis svetimkūnių, nepageidaujamų energijų artyn prie fizinio kūno. Ir atsiskyrimo metu jis taip pat (tik gerokai prasiplėtęs) laikosi saugiai apgaubęs mūsų fizinį kūną ir jį saugo bei palaiko jo biologinį gyvybingumą.

Astralinis kūnas, sidabrinė jungtis

Toliau, atsiskirdami nuo kūno savo astraliniu kūnu mes iš tiesų atsiskiriam tik iš dalies. Ką iš tiesų reiškia ta taip vadinama sidabrinė jungtis (silver cord), jungianti mūsų fizinį kūną su astraliniu kūnu išorinės projekcijos metu? Juk tos sidabrinės jungties negali niekaip pamatyti ar apčiuopti, net ir astralinėje plotmėje ji yra nematoma.  Iš tiesų nematomas ir beformis yra ir mūsų astralinis kūnas, tačiau, savo žmogiškų tikėjimo sistemų vedami, mes patys astralinės kelionės metu susiprojektuojam jo išvaizdą savo sąmonės dėka. Iš tiesų mūsų astralinis kūnas neturi aiškios formos ir aplinkinių keliauninkų greičiau suvokiamas kaip energetinė struktūra, debesėlis ar bet kas, bet ne fizinis kūnas, ir visgi prisiartinus ir pradėjus komunikuot su šiomis neaiškios formos energetinėmis struktūromis - jos įgauną aiškią formą, pavidalą - tokį, kokį mūsų sąmonė suprojektuoja arba tokį, kokį astralinė būtybė nori mums parodyti). Bet ne tai esmė.
Sidabrinė jungtis, jungianti mus su fiziniu kūnu yra metaforinė, teoretinė. Realybėje taip tiesiog norima pasakyti, kad net ir mūsų sąmonei išsilaisvinus iš fizinio kūno, realaus atsiskyrimo niekada neįvyko - mes keliaujame kitomis dimensijomis, tačiau visada, ten kažkur giliai jaučiame nenutrūkstamą jungtį su fiziniu kūnu, gerai jaučiame, ką jaučia jis ir girdime, ką girdi jis. Todėl bet koks fizinio kūno fizinis sudirginimas, nesvarbu, ar tai garsiai gatvėje pravažiavęs sunkvežimis, ar staiga į kambarį užėjusi ir šviesą uždegusi mama, mes akimirksniu nubundame. Ir visiška netiesa apie tai, ką kalba kiti, jog grįžimas į kūną būna skausmingas (retais atvejai būna, bet tai susiję daugiau su fiziologiniais organizmo procesais), su trenksmu, neva ten čiut ne iš lovos iškrenti. Jokio aiškaus grįžimo atgal apskritai nebūna. Tiesiog vieną akimirką tu keliavai subtiliuosiuose lygmenyse, savo akimis regėjai būtybes ir pasakiškus pasaulius, o jau kitą akimirką tu pramerki akis ir žiūri kas per ubagas tave blet pažadino tokią svarbią akimirką! 

Net ir astralinės kelionės metu, nors ir jauti tą alternatyvią tikrovę, joje vilnijantį tavo kūną kedenantį vėjelį, šiurpą ar keistą malonią šilumą. Kartu tarytum giliai viduje VISADA JAUTI IR SAVO FIZINĮ KŪNĄ. Jis visada šalia, jis niekur nedingęs, nesvarbu, kad iš palubės tu jį matai kaip nuluptą niekuo su tavim nesurištą - jis visada nematomu ir nepaaiškinamu būdu yra čia su tavim, surištas ir kitaip sujungtas.

Subtilieji kūnai, gyvenimas po mirties

Kodėl? Nes keturi iš septynių subtiliųjų kūnų yra neatsiejamai surišti tarpusavyje su fiziniu kūnu t.y: eterinis kūnas, emocinis kūnas, mentalinis kūnas, astralinis kūnas - visi jie suyra netrukus po to, kai žūsta fizinis kūnas ir be jo, šios energetinės struktūros egzistuoti negali. 

Tai kartu ir atsakymas visiems tiems, kurie manęs klausė ar tikiu gyvenimu po mirties? 

Žiūrint kas ten po tos mirties lieka gyventi.. Jeigu tai Vardenis Pavardenis, ego, turintis gyvūlišką biologinį instinktą žūtbūt išlikti, tai teks tą Vardenį Pavardenį nuliūdinti - Vardenis Pavardenis miršta ir išnyksta amžiams be pėdsakų tarytum jo niekada nebūtų buvę - ir visi su tuo kūnu susiję fantomai - eterinis kūnas, emocinis kūnas, mentalinis kūnas, astralinis kūnas - visi, kurie apibrėžia tave kaip atskirą individą, iš esmės išnyksta. Lieka tik aukštesnieji kūnai  - tie, kurie apibrėžia tave kaip sielą - informaciniai karminiai laukai, renkantys patirtis iš tavo tūkstančių praeitų gyvenimų ir remdamiesi tomis patirtimis ir jų indukuotomis vibracijomis renkasi kur toliau reinkarnuotis. Tačiau įsiinkarnavę į naują fizinį kūną jie suformuoja naujus  eterinius, mentalinius ir astralinius kūnus, nelabai ką bendro turėjusius su ansktesniais gyvenimais, kurių buvo tūkstančiai. 

Tik itin reti individai sugeba pakilti aukščiau už šių dimensijų, savo sąmone nusikelti į karminius praeitų gyvenimų informaciją sukaupusius laukus ir pažvelgti, kas tuose praeituose gyvenimuose buvo. Tačiau net jei tai ir pavyksta - prasmė iš to menka - jokio emocinio ar kito psichologinio ryšio su tais praeitais gyvenimais nėra išlikę, tai šimtai ir tūkstančiai svetimų kažkada buvusių gyvenimų, kurie tegali tau pasufleruoti, kodėl šiame gyvenime esi ten kur esi ir tas, kas esi.

Astralinės kelionės yra saugios

Taigi, grįžtant prie temos - niekas iš tavęs negali nugvelbti tavo fizinio kūno, kol keliauji astralu. Kodėl? Nes tu to kūno niekur nepalikęs, tu visada su juo kartu neatsiejamai surištas iki tol, kol fizinis kūnas mirs.

- Tai gerai.. žiūrėk.. viskas čia labai aišku - mus saugo eterinis kūnas ir mes šiaip niekada nuo to fizinio kūno neatsiskiriam, tai kaip ir saugu? Mūsų niekas negali apsėsti.. Bet.. iš kur tada visi tie egzorcizmai, astralinės siurbėlės, apsėdimai ir t.t.??? Ar visa tai nesąmonė???

Dabar taip, jokiu būdu nenoriu pasakyti, jog apsėdimų pavojus yra nerealus arba astraliniai parazitai neegzistuoja. Tačiau kvaila yra šiuos apsėdimus kaip nors sieti su astralinėmis kelionėmis, nes ASTRALINIŲ KELIONIŲ METU TU TIEK PAT ESI KŪNE, KIEK IR DABAR BŪDRAVIMO METU. Su savo kūnu tu turi neišskiriamą jungtį iki pat mirties.

Bet tai nereiškia, kad neegzistuoja būtybės, kurios negali pereiti kiaurai tavo visų subtiliųjų kūnų, įveikti eterinio kūno apsauginio barjero ir įsikūnyti į tavo fizinį kūną. Tai apsprendžia ne tai, ar keliauji astralu ar ne, o kiek stipri yra tave supanti aura ir kokią stiprią energetinę apsaugą tavo kūnas turi. Kitaip sakant, astralinės kelionės neturi nieko bendro su apsėdimais kaip tokiais.

Tai kada visgi gali apsėsti?

Teoriškai labai retai pasitaiko individų, dažniausiai su dar nuo karminių subtiliųjų lygmenų atėjusiais auros defektais, turinčių sutrikdytus ir todėl susilpnintus aplink save esančius energetinius kūnus. Jų bioenergetiniai (eterinio kūno) laukai sutrikdyti, jų či energija teka ne taip kaip turi tekėti, jų kūnai atviri ir pažeidžiami subtiliesiems lygmenims. 

Be to, dažnai tai vienokią ar kitokią psichinę negalią ar asmenybės sutrikimą turintys asmenys su

sutrikdytu mentaliniu lygmeniu. Visus šiuos individus retais atvejais (tai itin reti ir tikrai nestandartiniai atvejai) gali apsėsti (tai yra visiškai jų kūno kontrolę perimti) nežemiškos kilmės būtybės.

Juodoji magija

Taip pat egzistuoja galinga, žmogaus energetinį apsauginį lauką žalojanti juodoji magija, kurią užsiima kai kurie individai tiek sąmoningai tiek ir nesąmoningai (nužiūrėjimai, prakeikimai). Čigonai turi įgimtą galingą polinkį valdyti magiją ir jų magija yra laikoma viena galingiausių iš visų tautų, magijos paslapčių jie pradeda mokytis nuo mažų dienų ir tai yra neatsiejama jų kuktūros dalis. Panaudoję tokią magiją ant žmogaus jie gali sutrikdyti jo energetinį lauką ir tokiu būdu atverti kelią fizinėms ligoms, mirčiai, ar būtybėms iš kito pasaulio. 

Mūsų aplinkoje juodąja magija užsiima deja ne tik čigonai, bet ir šiaip gudrūs užsislėpę individai lietuviai, nemaža dalis net nežino, kad turi tokią galią ir ja naudojasi pasąmoningai. Dar retesnė žmonių dalis pajaučia žalingą šios magijos poveikį ir atpažįsta tuos, kurie tokią magiją skleidžia - tai itin retus sugebėjimus turintys ekstrasensai, žyniuoniai, jų Lietuvoje nedaug, tačiau jie turi galią apginti ne tik save, bet ir aplinkinius nuo šių žalingų energetikų. Šiokią tokią galią turime ir mes patys, jeigu kasdien užsiimame energetiką stiprinančiomis praktikomis ir tvirtinam savo aurą. Tačiau net ir itin stiprią aurą turintis žmogus yra pažeidžiamas, jeigu susiduria su stipresnę galią turinčiu magu. 

Mums, paprastiems žmonėms, nežinoma, tačiau kasdien juodieji ir baltieji magai kaunasi tarpusavyje, vieni kitiems siunčia energetines atakas ir bando vieni kitus paveikti savo magijomis. Baltieji magai atpažįsta juoduosius ir jeigu esti už šiuos gerokai stipresni - sugeba juodąjį magą nužudyti ir priešingai - gali susirgti ir mirti susidūrę su stipresniu magu ir negalėdami atremti jo kerų. Baltieji magai gina save ir visuomenę, o juodieji magai naudojasi parazituodami aplinkinių energija.
Reikėtų žinoti, jog stipresnę energetiką turintys individai yra itin mėgstamas juodųjų magų kąsnelis.
Tačiau tai jau visiškai nebe astralinių kelionių tema:))

Natūrali sąveika

Aplink mus subtilesniuose lygmenyse nuolatos zuja įvairaus plauko tipažai, kipšai, būtybės "sučnasti", kurie net ir prie santykinai sveiko energetinio lauko sugeba prisikabinti ir maitintis. 

Kaip ir gamtoje pilna uodų, erkių, dėlių ir kitų parazitų, siurbiančių kraują, taip ir subtilesniuose lygmenyse egzistuoja atitinkamų nuo žemiausio iki aukščiausio sąmoningumo lygio parazitų - tiek energetinių lervų ir siurbelių, kurios prisikabinusios prie daugelio žmonių kasdien maitinasi jų gyvybine energija či, tiek ir aukštesnio sąmoningumo demonų, kurie minta tenkindamiesi aistromis, emocijomis ir kitomis galingas energetines iškrovas generuojančiomis bangomis. Kadangi visi mes esame tų subtilesniųjų lygmenų gyventojai, neišvengiamai kasdien sąveikaujame su ano pasaulio flora ir fauna ir neišvengiamai esam prieinami astraliniams parazitams.

Energetinio skydo svarba

Kiek mes esam jiems prieinami - apsprendžia išimtinai mūsų energetinis skydas - aura ir jos vientisumas. Jei tik yra kur koks pažeidimas, o jis dažniausiai yra pas visus - neišvengiamai ten siurbiasi parazitas. Ir tai visisškai nesvarbu KIEK TU TEN PO TUOS ASTRALUS LANDŽIOJI, gali išvis nelandžioti, net ir dabar, skaitydamas šį įrašą esi ir astraliniame lygmenyje ir ten esi prieinamas visoms būtybėms, kurios tik rezonuoja su tavo vibraciniu dažniu. Tik tie, kurie landžioja po astralus, turi galimybę tas lervas pastebėti ir nuo savęs nusiplėšti - bent trumpam. Netrukus jų vėl prilimpa, jei tik joms atsiranda palanki situacija - nepakankamai stipri aura. Aura tuo stipresnė, kuo žmogaus mintys švaresnės, kuo mažiau pas jį minčių ir emocijų, kuo mažiau energijos jis taško aplinkui ir kuo labiau jo dėmesys sukoncentruotas. Kitaip sakant aukštesnio sąmoningumo individas aplink save turi mažiau aplipusių lervų, negu nesąmoningas verksnys. Tačiau net ir patys stipriausi individai turi tų lervų ir parazitų. Tai natūrali subtilesniųjų lygmenų biologija - tiems parazitams irgi reikia gyventi, jiems irgi reikia energijos, taip kaip jos reikia mums. Mes gyvenam - ir jie dėka mūsų gyvena. Nereikia to per daug sureikšminti. Aišku, savo žalą jie padaro - siurbdami energiją iš mūsų parazitai toliau silpnina mūsų energetinį lauką ir sukuria palankesnes sąlygas negatyvioms emocijoms, žemesnėms vibracijoms, aistroms ir galiausiai fizinėms ligoms atsirasti. Beveik visos mūsų kūną veikiančios fizinės ligos turi atitinkamas priežastis - parazitus ir kitas prie mūsų subtiliųjų kūnų prisikabinusias būtybes, silpninančias mūsų energetinį kūną ir trikdančias gyvybinės či energijos tėkmę meridianais.
Bet vėlgi, tai nelabai susiję su astralinėmis kelionėmis ir sąmoningais sapnais kaip tokiais.

Gundantys pasiūlymai

Pabaigai.. ar pamenat, kaip sakiau, jog nereikia astrale imti jokių paslaugų iš to pasaulio būtybių? Būsimų egzaminų klausimų, laimingų loterijos bilietų, nesudarinėti sutarčių, ar nepriimti jokių kitų jaudinančių pasiūlymų, naudingų fizinėje plotmėje, NET JEIGU BŪTYBĖ IR NESIŪLO JOKIO ATLYGIO, o tik sakosi norinti padėti. Visatoje niekas nedalinama už ačiū, bet koks dalykinis ryšys su šitom neaiškaus plauko būtybėm kuria jūsų individualų emocinį, psichologinį ryšį su jomis ir padaro jus priklausomais nuo astralo būtybių, demonų. 

Priklausomybė sukuria savotišką tiltą šiai būtybei prisikasti prie jūsų, sukuria rezonansą tarp jūsų vibracinių dažnių - tokiu būdu atsiveria kanalas, tiltas būtybei brautis į jūsų energetinį kūną, o galiausiai ir į fizinį ir vis labiau daryti įtaką jūsų fiziniam kūnui kol galiausiai jį gali ir apsėsti. Tai bene vienintelė sąlygą, kurios rekomenduoju laikytis ir kuri susijusi su realiais pavojais astrale - nesudarinėti jokių sutarčių ir nepriiminėti jokių "dovanų" iš nežemiškų būtybių.

Tai tiek trumpai šia temyte...

Iliuzija ar Tikrovė?

Akys staiga prasimerkė ir aš pabudau..
" kiek valandų??

"Viskas aišku - eilinį kartą sapnuoju... Varom!!!"

Kaip ir įprasta - išskečiu rankas į priekį, tarytum šokdamas stačia galva nuo lieptelio į vandenį, - neriu kiaurai namo sieną - šitą plytų ir gelžbetonio struktūrą. Pernėriau atrodo be vargo, bet.. kažkaip keistai... - ganėtinai skausmingai... tiesą sakant labai skausmingai !!!

"Kas čia buvo? Gal aš vis dėlto nesapnuoju?"
Ir ranką skauda.. "Ką???" - pažvelgiu į savo rankas ir nustėru - dešinysis dilbis kraujuoja, jis visas nubrozdintas.. "Aš tikrai nesapnuoju.." - pagalvoju sau. Juk ir žolė, kuria einu basomis, tokia šilta ir minkšta, ir kiemas toks tikras... - dailiai oranžine spalva jį nutvieskia pasakiška ryto saulė.
"Po galais, gal iš proto kraustausi? O ką kaimynai pagalvos, mane čia nuogą ir kraujuojantį kieme pamatę? Gal tai ne sapnas?" 

Nutariu dar kartą pranerti sieną ir patikrinti. Įsibėgėjęs neriu atgal į savo kambarį. Šį kartą be didesnių trukdžių. mhm.. visgi sapnuoju (ranka daugiau nebekraujuoja, skausmas praėjo).

-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Tai reali situacija, kurią patyriau prieš keletą dienų pradėjęs savo rytinę sąmoningų sapnų seriją.
Kaip galima pamatyti iš šios mano asmeninės patirties pilnai sąmoningame sapne - ne viskas visada aišku ir akivaizdu. Net ir sapne. Aiškumas tėra apgaulė, kurią sukuria itin tikroviška iliuzija. Kaip ir šis gyvenimas - viena beproto tikroviška virtuali realybė, taip ir sapnas - kartais ne ką mažiau įtikinantis.

Kitas pavyzdys...

Kartą su grupele artimų draugų leidom laiką prie upės, kuri turi gana stačius uolėtus šlaitus. Mes, susėdę ant tų uolėtų šlaitų linksmai klegenom ir kalbėjom apie niekus ir nerūpestingai mėgavomės vieni kitų draugija. Tačiau staiga mano akį patraukė kitapus upės kranto akivaizdžiai į šalį pasislinkęs milžiniškas uolėtas šlaitas, akimirksniu suformavęs naują upės vagą. Aš su nuostaba žvilgtelėjau į draugus, kurie, tarytum nieko nepastebėję toliau blevyzgavo tomis pačiomis temomis.. Pamatęs, kokie jie ramūs ir nereaguojantys pats akimirksniu nusiraminau ir vėl ramiai įsistebeilijau į dar labiau pagražėjusį kitapus esantį upės šlaitą... Tačiau po akimirkos tas uolienos šlaitas persistūmė į mūsų upės krantą, tarytum būčiau kokiame "tetrio" žaidime, kuriame kaladėlės stumdomos iš vienos vietos į kitą ir tikrovė konstruojama čia pat prieš mano akis..
"Viskas aišku..." - pamaniau sau.
-Chebra, mes sapnuojam, varom pasiskraidysim! - pasiūliau draugams.
Jie toliau ramiai klegeno, vienas kitas nesupratęs, ką pasakiau, žvilgtelėjo į mane, bet nieko nepasakė.. Jie akivaizdžiai nė nenutuokė.
- Ar girdit? Negi nematėt kaip tas luitas pasislinko link mūsų??? pažiūrėkit, čia net nebe upė, o kažkoks ežeras.. Mes sapnuojam !!! varom! ko čia sėdit?
Dabar jau visi pažvelgė į mane klausiančiomis akimis, kai kurie iš jų pradėjo juoktis, sakyti, kad nusišneku ir kad sėsčiau kartu su jais dar "pačilinti". Nekreipdamas į juos dėmesio pašokau ir ėmiau skristi per apylinkę, o už manęs palikti draugai toliau nesuprasdami sėdėjo ir sapnavo, kol visai prasmego nuolat judančių ir besitransformuojančių uolienų masyvuose.

Šis sapnas man asmeniškai turėjo ypatingą praktinę reikšmę fizinėje tikrovėje ir jis buvo susietas su konkrečiais žmonėmis, tačiau apie tai jau asmeninė informacija.

Norėjau pasakyti, jog jeigu nebūčiau labiau patyręs, mane tas tikroviškas sapno vaizdas bei draugų užtikrintumas būtų nugramzdinęs atgal į nesąmoningą sapnavimą. 

Daugelis žmonių sapnuodami turi sąlyginį sąmoningumą, tačiau ignoruoja šiuos akivaizdžius "realybės neatitikimus" remdamiesi ta pačia sena prielaida, jog "tai per daug tikra, kad būtų sapnas". Nes sapne iš tiesų viskas suvokiama kaip natūrali savaime suprantama realybė, net jei ji ir ženkliai neatitinka mums įprastos fizinės realybės. Su ta pačia prielaida, jog "visa tai tikra", mes kasdien gyvename realiame gyvenime ir net nedrįstame savęs paklausti "ar sapnuojame". Nes juk tai taip akivaizdu. Tačiau svarbu suprasti, kad akivaizdumas tėra tikroviškos iliuzijos sukurta apgaulė. Niekada šimtu procentų netikėkite tuo, ką matote ar girdite, išlaikykite vidinį kritiškumą ir sąmoningumą, kurio ne tik prireiks sapne susivokiant, bet jis bus neįkainojamas atsidūrus sudėtingose ir net ekstremaliose gyvenimo situacijose - kai pasimesit, atsidursit konfliktinėje/smurtinėje žaibiško mąstymo reikalaujančioje situacijoje.

Ypatingai svarbu vengti kitų žmonių nuomonių ir įtikinėjimų. Kitų žmonių (sapno personažų) tikrovės, jų nuomonės ir idėjos labai glemžiasi dėmesį ir bematant įtraukia sapnininką su visu jo sąmoningumu.
Aukščiau aprašytame sapne galėjau greitai prarasti sąmoningumą, jeigu būčiau pasidavęs ginčui su artimais nieko nenutuokiančiais draugais ir bandęs juos toliau įtikinėt, jog jie sapnuoja - būtų įsiplieskęs ginčas, bereikalingos emocijos ir aistros, kurios ypatingai siurbia dėmesį ir beregint pradangina sąmoningumą. Sapne tokios emocijos/aistros dar lengviau įžiebiamos negu fiziniame gyvenime! Kai kurie žmonės mėgina įtikinėti kitus sapno personažus tikėdami, jog šie staiga susivoks ir taps sąmoningi. Tačiau tokio įvykio tikimybė labai maža:

1)jūs pats turite būti labai pažengęs aukšto sąmoningumo individas (daugelis metų sapnų ir AP bei meditacijų praktikos, šaltas ir blaivus mąstymas), kitaip toks apsisapnavęs keliauninkas jus pačius gali nesunkiai nugramzdinti.
2)asmuo, kurį mėginate prabudinti, turėtų būti kūrį laiką prieš tai mokomas ir treniruojamas, jis turėtų būt iš anksto pasiruošęs, jog sapne jį gali mėginti pažadinti. Be to, tai turi būti taip pat aukšto sąmoningumo individas, astralinėse kelionėse šiokią tokią patirtį jau turintis žmogus.
3)labai svarbu, jog asmuo jaustų su jumis stiprų emocinį ryšį, tai turėtų būti jums artimas ir gerai pažįstamas žmogus - toks ryšys ypatingas ir sapne labai veiksmingas. Jums svetimas žmogus gali neturėti tokio stipraus poveikio sąmonei, kaip tas žmogus, su kuriuo turit ypatingą, artimą ryšį.

Kitaip sakant - neverta, nors pagunda paerzinti kitus sapno personažus didelė, ir nieko tokio išbandyti save tokiose situacijose, nes jos suteikia daug įdomios patirties, labai maža tikimybė, kad žmogus susivoks ir dar mažesnė tikimybė, jog kitą dieną nubudęs jis jus atsimins.
Man tai dar niekada nėra pavykę, žinoma, ne visada ir drįsdavau paklausti, "ar manęs netyčia nesapnavai vakar? pameni ką mudu veikėm?":)

Ir vis dėlto ankščiau dažnai užsipliurpdavau su kitais sapno personažais ir beregint pats nugrimzdavau į nebūtį. O tos kalbos juk tokios įdomios, tokios gilios ir emocingos. Visai kaip realiame gyvenime - taip užsipliurpi ir įsitrauki į pokalbį, kad aplinkos jau visai nepastebi, o kartais ir visai pasiduodi kito žmogaus nuomonei ir tikrovei.
Ypatingai svarbu vengti bet kokių emocingų-aistringų šnektų ir mauti kuo toliau nuo jų, nes jos vagia dėmesį, taigi ir energiją, kuri reikalinga sąmonei sapne išlaikyti. Tai yra vienas iš taip vadinamų "SAPNŲ BARJERŲ", apie kuriuos šnekėsiu kituose įrašuose. Sapnų barjerai kliudo toliau tęsti sąmoningą sapną ir stabdo keliauninką nuo subtilesnių, aukštesnio sąmoningumo reikalaujančių tikrovių. Nepatyręs sapnuotojas, vos susivokęs sapne, tuojau pat puola bendrauti ir kitaip santykiauti su pirmais sutiktais (ar greičiau savo susikurtais) sapno personažais ir tuojau pat netenka sąmonės. Tie sapnų personažai - savotiški "barjerai", kaipmat nutraukiantys nepatyrusio sapnuotojo kelionę.

Grįžtant prie klausimo "ar aš sapnuoju?" pats dar nepriėjau galutinio atsakymo, kas įvyksta pirmiau - višta ar kiaušinis. Viena vertus tam, kad atpažintum sapno tikrovę, jau iš anksto turi būti bent kažkiek sąmoningas ir pastabus, o pamatęs nelogiškus, fizinei tikrovei nebūdingus pokyčius juos identifikuoti ir galutinai "atsibusti". Kita vertus, patys "realybės neatitikimai", spontaniniai nelogiški matricos persitvarkymai, sufleruoja, kad mes esame sapne ir šitaip indukuoja mūsų sąmonės nubudimą miegant. Tačiau sunku pasakyti kuris iš šių svarbesnis.- gebėjimas pastebėti neatitikimus ar patys tikrovės neatitikimai.
Kai dienos metu atliekam stalkingo ir realybės patikrinimo (žvilgsnis į rankas ar klausimas "ar sapnuoju?") pratimus, mes ne tiek treniruojamės gebėjimą atskirti sapno tikrovę nuo realybės, kiek treniruojam patį sąmoningumą ir kritiškumą mus supančios tikrovės atžvilgiu. Pats faktas, jog tikrovė kažkokia netikroviška neturi tokios didelės reikšmės sapne, kiek sugebėjimas patapti pakankamai sąmoningu, kad tą netikroviškumą pastebėtume.

Juk sapnas savaime yra vienas, nuolat nelogiškai kintantis beprasmių faktų ir simbolių kratinys, ir vis tik didžioji dalis žmonių daugumos jų sapnuose ne nepastebi, nes pačiam sapne toliau veikia programa "čia tikrovė, todėl akivaizdu, kad nesapnuoju". Ir dabar, skaitydami šį įrašą jūs vis dar giliai įsitikinę, jog nesapnuojate.. O gal sapnuojate? Nebijokite kvescionuoti to, kas akivaizdu ir "savaime suprantama", nebijokite kritiškai žvelgti į nusistovėjusias tiesas ir dogmas - tai puikus būdas lavinti vaizduotę, generuoti idėjas ir mąstyti už visuomenės nustatytų rėmų.

Taigi, tikiuosi, kad po šio įrašo jūs:
1) kritiškiau žvelgsite į mus supančią "tikrovę"

2) mokysitės pastabumo kasdienėse situacijose

3) stengsitės mažiau veltis į ginčus ir kitų tiesas ir įrodinėjimus bei drąsiau remsitės savo vidiniu jausmu
4) vis labiau ir labiau auginsit sąmoningumą ir gebėjimą būti čia ir dabar, nes be jo, jokie sapno atpažinimai negalimi, nes...
 ...tikrovė tėra labai įtikinama iliuzija.