Sąmoningas sapnas ar astralinė kelionė?

Ieškant atsakymo į šį klausimą pirmiausia reiktų apsibrėžti, ką konkrečiai laikome sapnu, o ką -
astraline kelione. Naudodami sąvoką "sapnas" mes paprastai remiamės visuotinai nusistovėjusiu požiūriu, jog tai netikra, virtuali realybė, tai, kas iš tiesų neegzistuoja, bet tėra sukuriama mūsų galvoje. Kai kalbama apie astralinę kelionę arba OBE(out of body exp.) turima galvoje, kad veiksmas vyksta už kūno ribų ir potyriai yra nesusiję su mūsų smegenų darbu.
Toks sąvokų skirstymas yra labai primityvus ir iš esmės parodo, kaip skurdžiai suvokiama sąvoka astralinė kelionė, apskritai, žmogaus sąmonė ir pati Visata kaip tokia.
Skiltyje Bendrieji principai (1/2) trumpai ir supaprastintai apžvelgiau ketvirtosios dimensijos koncepciją, tačiau viena iš pagrindinių tos koncepcijos idėjų buvo ta, jog ketvirta dimensija nėra kažkur TEN, anapus, dausose, danguje, už devynių jūrų ir marių. Ketvirtoji dimensija yra čia, šalia mūsų ir tarp mūsų. Mes nuolat egzistuojame joje ir esame neatsiejama tos dimensijos dalis, net jeigu ir neatliekame astralinės projekcijos. Tiesiog mes savo dėmesiu esame susitelkę į primityvią fizinės visatos dalį. Tai reiškia, jog mes sapnuojame, gyvename ir t.t ne tik savo smegenyse, mes kalbame ir mūsų žodžiai sklinda ne tik fiziniame lygmenyje, mes judame, vaikštome ir gyvename ne tik fiziniame lygmenyje, mūsų mintys sklinda ne tik mūsų galvoje, bet ir už jos ribų. Mes visaip esame surišti su kitomis dimensijomis ir esame neatsiejama jų gyvenimo dalis. Visa ši fizinė tikrovė, kurią matome, tėra ledkalnio viršūnė viso to, kas mes iš tiesų esame ir kaip plačiai driekiasi mūsų egzistencijos ribos.

Taigi riba tarp fizinio ir "nefizinio" pasaulių yra labai slidi, o iš tam tikro taško žiūrint tos ribos apskritai nėra. Tas pats pasakytina ir apie ribą tarp astralinės projekcijos ir sąmoningo sapno. Užkietėję sąmoningi sapnuotojai plačiai tvirtina ir įrodinėja jog astralinė projekcija yra vienas ir tas pats sąmoningas sapnas, t.y. išėjimas iš kūno tėra iliuzija, o viską mes išsigalvojame sapnuodami savo galvose. Luciddreameriai astralinį kūną vadina tiesiog sapnų kūnu ir vibracijos bei atsiskyrimas nuo kūno jiems yra įprastas sąmoningo sapno, vykstančio mūsų smegenyse neurobiocheminių procesų dėka, scenarijus.

Aš tikrai neketinsiu užsiimti Sizifo darbu ir mėginti įtinkinti skeptikus, jog aš neva teisesnis už juos -man tai neaktualu ir neįdomu. Tebūnie, jeigu skeptikams taip patogiau, tegul jie laiko astralinę projekciją tiesiog neuromediatorių tranzmisija per alfa beta ir gama adrenoreceptorius ar dopaminerginių serotoninerginių receptorių darnia sąveika sukuriančia milžiniškus alternatyvius pasaulius, jų garsus, jausmus, vaizdus, nuotykius ir t.t. juk tai esmės vis tiek nekeičia ir nėra svarbu, kokia tų įspūdingų patirčių prigimtis, svarbios pačios patirtys, kurios iš tiesų yra neįtikėtinos.
Ir visgi, aš laikausi nuomonės, kad ketvirtoji dimensija yra savotiškas internetas, minčių ir dėjų tinklas, kuris mus visus apjungia.

Mūsų smegenys tėra kompiuteriai, kurie apdoroja toje milžiniškoje "interneto" erdvėje sklandančią informaciją ir ją toliau persiunčia ir perskirsto po "interneto" platybes. Analogiškai veikia ir sapnų pasaulis. Viena vertus mes galime neįsijungti interneto ir atlikti vietines operacijas mūsų kompiuterio ribose ( suprask - sapnuoti smegenų ribose). Bet galim išklysti už savo kompiuterio ribų į beribes interneto platybes, susirašinėti su kitais žmonėmis, rašyti ir tenai "skleisti savo Blog`o įrašus, vaizdelius, nuotraukas, mintis ir t.t". taip pat priimti kitų žmonių mintis ir idėjas. Mes galime iš savo kompiuterio įsibrauti į kitą kompiuterį ar nukeliauti į erdvę, kur vienu metu rašo, kuria, bendrauja ir t.t. vienoje erdvėje daugybė interneto vartotojų. Tokie dažniausiai būna sąmoningi sapnai - viena vertus, didelę dalį sapno scenarijaus kuriame mes patys - tiesiog sugalvojame ką nors ir tai atsiranda/materializuojasi mums prieš akis. O štai būna kad keliauji ir įvyksta kažkas mūsų neprojektuoto ir neplanuoto - atsiduri tikrovėje, kurios tu niekaip negalėjai sukurti - tai gali būti keisti pasakų pasauliai, nematyti tolimi kraštai, niekada neregėtos planetos. Tų tikrovių detalės tokios ryškios, ir taip gausiai išbaigtos, jog jeigu manytum, jog tai tavo smegenų darbas, tuomet turėtum būti velniškai geras vaizdo dizaineris pasirinkęs ne savo profesiją.

Tas pats principas galioja ir astralinėms projekcijoms. Atrodytų, jog tu išėjai iš savo kūno ir tikrovė, kurioje atsidūrei yra visiškai identiška tavo kambariui, gatvei, miestui, fiziniam pasauliui, bet kai panori keliauti į kitus vibracijų dažnius į kitas alternatyves tikroves, kurių vibracijų dažniai gerokai labiau skiriasi nuo fizinio pasaulio - atsiduri keistose sapnų pasaulius primenančiose virtualiose realybėse.

Viena vertus, ten pilna to, ko tu sugalvoti negalėjai - tarytum tai kažkieno kito sukurta kolektyvinė tikrovė, tačiau kita vertus, astraliniame pasaulyje tu visuomet esi labai įtakingas aplinkos kūrėjas. Ką sugalvosi - tas ir nutiks. Gali pastatyt namą per akimirką ir jį sugriaut, panorėt, kad ta baidyklė, kuri sklando aname gale, virstu žavia mergina - ir ji virsta. Atrodo visi šios tikrovės dėsniai paklūsta tau, jei tik imi juos kaitalioti kaip tau patinka... kol ima ir nebepaklūsta. Esmė, kad astralas nėra tiesiog erdvė, po kurią visi keliauja ir tiek. Tu visuomet esi neatsiejama astralo tikrovės dalis ir tu taip pat esi to astralo tikrovės kūrėjas. Kaip ir visi milijardų milijardai kitų astralo keliauninkų, kurie taip pat yra atsakingi už astralinio pasaulio tikrovę, jos išvaizdą ir t.t.

Taigi, dalį astralinės tikrovės sukuria kiti, bet dalį neišvengiamai sukuri ir tu savo mintimis. Taigi tam tikra prasme astralinis pasaulis yra sapnų pasaulis, kadangi sutinkami žmonės, būtybės, dvasios, angelai, dievai ir t.t. gali tebūti tavo vaizduotės vaisius, tačiau gali ir nebūti.
Painu? Palaukit kol patys iš tiesų pradėsite narplioti pačias įvairiausias ir keisčiausias astralinio pasaulio mįsles. Bus išties smagu.


Taigi paprasčiau kalbant ar sąmoningas sapnas ir astralinė projekcija yra vienas ir tas pats? Taip.
Visi būdai sąmoningiems sapnams pasiekti taip pat tinka ir astralinėms projekcijoms pasiekti, kadangi iš savo kuriamos tikrovės gali nesunkiai pereiti į kolektyviai kuriamas sapnų tikroves (suprask - už tavo smegenų ribų :D ), ir atvirkščiai, išėjęs iš kūno pagal astralinės projekcijos taisykles gali lengvai paskęsti to pasaulio ir kitų būtybių paistaluose ir skiedaluose, užsisapnuoti kartu su jomis ir prarasti sąmoningumą. Nustebsite sužinoję, kaip lengva prarasti sąmoningumą astralinės projekcijos metu!
Todėl išliktie budrūs ir ugdykite savo sąmoningumą. Kaip tai daryti plačiau rašiau Kasdienės praktikos siekiant įvaldyti AP. (Ypatingos reikšmės įrašas).

Pabaigai pristatysiu vieną mokslininką, kuris gana neblogai sugebėjo paaiškinti kaip mūsų mintys ir emocijos sklinda už mūsų smegenų ir jog mintys nesibaigia kaukolės ribose. Čia tiems, kas moka angliškai ir sugebės pasigooglinti. Tai išties puikus tyrinėtojas!

Rupertas Sheldreikas, britas, Kembridžo universiteto biologijos mokslų daktaras ir filosofas, iškėlė teoriją, jog egzistuoja taip vadinami morfiniai laukai (morphic fields), kurie sujungia visus gyvus padarus tarpusavyje emociškai, mintimis, telepatiškai ir pan. nepriklausomai nuo juos siejamo atstumo. Jis rėmėsi plačiai paplitusiu fenomenu, kurio metu žmogus, kuriam skambinama, pagalvodavo apie skambinantįjį dar prieš tai, kai ragelis iš tiesų suskambėdavo. Norėdamas išsiaiškinti, ar tai tik atsitiktinumas, ar tikras reiškinys, Rupertas atliko eksperimentą, kurio metu kiekvienas iš atsitiktiniu būdu atrinktos žmonių grupės turėjo pasirinkti po keturis žmones, su kuriais jis jautėsi stipriai emociškai surištas ( mokslininkas iškėlė hipotezę, kad emocinis ryšys ir lėmė tą išankstinį pagalvojimą apie skambinantįjį ). Paprastai tai būdavo artimi draugai, motinos, vaikai ir pan. Tiriamasis žinojo, kuriuo metu jam turi skambinti, tačiau nežinojo kas iš keturių asmenų skambins. Tyrėjai nurodydavo, kuris iš atrinktų keturių artimųjų skambins tiriamam asmeniui. Pagal tikimybių teoriją tiriamasis turėjo spėti 25proc. tikslumu, jog kažkuris iš artimųjų jam tuo metu skambina. Tačiau tyrimo rezultatai parodė stulbinamą 45proc. spėjimo tikslumą per daugybę atliktų bandymų. Tai statiškai reikšmingas rodiklis parodantis, jog emocinis ryšys išties sujungia žmones ne fiziniame lygmenyje, o kažkokiu kitokiu būdu. Įdomu tai, jog tas 45proc. spėjimo tikslumas nesikeitė nepriklausomai nuo atstumo tarp telefonu kalbančių asmenų, Vienam galėjo skambinti asmuo iš Australijos, kai tiriamasis tuo metu buvo Londone ir pan. ir rezultatas vis tiek buvo 45proc. Panašūs bandymai buvo atlikti ir su gyvūnais, buvo tiriami naminių gyvūnų ir jų šeimininkų santykiai - tie patys rezultatai. Savo morfinių laukų teorija Rupertas Šeldreikas norėjo pasakyti, kad egzistuoja nematomi laukai, kurie jungia mus visus ir to lauko transmiteriais mes esame patys(visai kaip kompiuteriai ir internetas ar radijo bangos ir radijo stotelė)Šio mokslininko bei daugybės kitų mokslininkų atlikta daugybė kitų neįtikėtinų eksperimentų. Ypatingai daug šioje erdvėje pasistūmėję ne tik biologai, medicinos mokslų daktarai psichiatrai, bet svarbiausia, kvantinės fizikos atstovai. Tačiau esmė apskritai slypi ne atliktų mokslinių tyrimų gausoje ir jų legitimume, juo labiau ne tame, kokiuose universitetuose tie mokslininkai savo daktaro laipsnius apsigynė, esmė kad "haters gonna hate", o skeptikai visada liks skeptikais nes jie pasirinko būti skeptikais. O galų gale, protingi dvasiningi žmonės remiasi savo asmeninėmis patirtimis, o ne tuo, ką kalba kiti.
Sėkmės ir įdomių jums asmeninių patirčių keliaujant astralu, ar sapnuojant savo smegenų ribose ;)

Atsiskyrimo nuo kūno technikos

Taigi pagaliau atėjo šis momentas, kuomet visas kūnas pašėlusiai vibruoja ir sukasi, o aplinkui aidi keisti garsai, balsai, pranešantys, jog kelionė jau beveik prasidėjo.
Tai paskutinis lemiamas momentas, kurio metu spręsis, ar šiąnakt astralinę projekciją pasieksite. Man asmeniškai labai sunku suprasti, kodėl kai kuriems žmonėms ši dalis yra tokia sudėtinga, nes per daugybę atsiskyrimų, kuriuos esu patyręs, realią atsiskyrimo techniką pritaikyti teko vos keletą kartų, ir tai tik iš įdomumo. Mano kelionės beveik visada prasideda savaiminiu išmetimu iš kūno man nė nesistengiant. Jeigu iš kūno manęs neišmeta, reiškia dar nesu pakankamai atsipalaidavęs ir pasiruošęs kelionei.

Ir vis dėlto kitų žmonių patirtis rodo, kad atsiskyrimas nuo kūno yra masinė astralinių keliauninkų problema. Daugybė žmonių pasiekę šį momentą vėl ir vėl klumpa, nesuprasdami, ką toliau reikia daryti ir kaip "išsilaisvinti" iš kūno, todėl atsiskyrimo nuo kūno tema yra viena dažniausiai ir plačiausiai plėtojamų tarp ezoterinių bendruomenių. Sugalvota daugybė įvairiausių atsiskyrimo technikų, kurios viena už kitą komplikuotesnės ir sudėtingesnės ir vis gi, kai kam jos tampa vieninteliu tinkamu raktu į alternatyves tikroves.

Vienas iš esminių akcentų, kuriuos privalu įsidėmėti prieš mokantis atsiskyrimo technikų, yra tai, kad visos šios technikos yra veiksmingos ir paremtos tam tikrų žmonių praktika. Vieniems jos pasirodys sudėtingos, kitiems paprastos, vieniems tinkamos, o kitiems tik reikalus apsunkinančios. Nėra universalios, visiems vienodai įtinkančios technikos. Kaip ir neegzistuoja pačios geriausios ir tinkamiausios technikos. Visi šie atsiskyrimo nuo kūno būdai buvo sugalvoti tokių pat žmonių kaip ir jūs, kurie daugybės sėkmingų ir nesėkmingų bandymų dėka išrado jiems labiausiai patikusias ir tikusias technikas. Taigi ir jūs, net ir turėdami visas technikas jums padėtas ant lėkštutės, vis tiek turėsite jas praktiškai išbandyti kulminacijos metu, daugybę kartų vis per naują mėgindami ir klupdami. Greičiausiai jums netiks nė viena iš jų, o kur kas labiau tiks jūsų pačių susigalvotas metodas. Kaip ir kiekvienas įgūdis gyvenime, taip ir šis, išmokstamas pirmiausiai praktiškai bandymų-nesėkmių dėka.
Iš tiesų, per daug jaudintis dėl to, kaip atsiskirti nuo kūno yra absoliučiai neverta. Jeigu jau sugebėjote prisikasti prie hipnogoginės stadijos, vadinasi sunkiausią darbą jau atlikote ir tik laiko bei patirties klausimas, kaip lengvai ir greitai pradėsite savo keliones. Bet kokiu atveju, jūs jau nugalėtojas, nes patekęs į šią stadiją patyrėte tai, ką racionaliu protu itin sudėtinga paaiškinti. Ir vis dėlto, visa tai tik pradžia !
Dar svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog hipnogoginė stadija išties yra kulminacinė, t.y. čia nėra kada galvoti ar svarstyti, viskas vyksta žaibiškai ir nekontroliuojamai, o viską apsunkina dar ir intensyvios emocijos, užplūstančios jus neįprastų potyrių akivaizdoje. Jūs dar pradedate jaudintis, nerimauti, skubate pasinaudoti trumpam atsidariusiu tiltu į kitą dimensiją, o čia dar norėsite pagalvoti, kokią atsiskyrimo techniką pritaikyti, kaip ją pritaikyti, kaip nesusimauti ir t.t. Todėl dar vienas svarbus patarimas būtų naudoti kuo paprastesnes atsiskyrimo technikas. Hipnogoginės stadijos metu jūs tikrai norite viską atlikti kuo greičiau ir paprasčiau, neapkraunant nei savo smegenų nei nervų. Todėl pateiksiu pačias paprasčiausias ir populiariausias technikas, kurios pritiko daugeliui praktikantų vien dėl savo paprastumo. Paprasčiausios technikos paprastai ir būna pačios veiksmingiausios.

1) Įsivaizduokite, kad jūs sklendate tarp debesų, esate lėktuvas ar karštas oro balionas, o gal plunksna, lėtai blaškoma lengvo vėjo. Galite tiesiog vizualizuoti save palengva kylantį aukštyn link miegamojo lubų. Tai ypač veiksminga technika (ir apskritai, visos technikos, susijusios su vaizduote, yra pačios veiksmingiausios!) kuri inicijuos savaiminį astralinio kūno atsiskyrimą.

2)Roberto Monroe lipimo virve technika. Tai absoliuti astralinių kelionių klasika, ko gero pati populiariausia ir plačiausiai naudojama tarp naujokių ir pažengusių meistrų. Pagrindinis šios technikos akcentas taip pat yra vaizduotė. Kai kas mano, kad jei jau prasideda vibracijos, reiškia jau astralinis kūnas atsiskyrė nuo fizinio ir tereikia atsikelti iš fizinio kūno, o tam neva tereikia pakelti rankas, įsikabinti į įsivaizduojamą virvę ir išlipti. Nesamonė! Nors ir prasidėjo vibracijos, jūsų astralinis ir vizinis kūnai nėra atsiskyrę, jie tik dalinai nesurezonuoja vienas su kitu, tačiau vis dar yra vienas su kitu "sunerti" ir mėgindami pajudinti vieną, jūs neišvengiamai pajudinsite ir kitą. Todėl nemėginkite nieko atlikti fiziškai! Įsivaizduokite, kad jūsų astralinės rankos(iš tiesų tokių nė nėra, visa tai tik vaizduotė) įsikimba į įsivaizduojamą virvę ir po truputį ja lipa. Nebandykit iš tikrųjų kelti rankų, tiesiog įsivaizduokite, kad jas keliate. Staiga pajusite, kaip akimirksniu išsineriate iš savo kūno ir palengva išskylate. Iš tiesų, apie tai ką aš čia kalbu suprasite, tik kai atsidursite konkrečioje situacijoje, nes to nepatyrus, viskas atrodo kiek painoka. Kaip vėliau, besimokydami atsiskyrimo technikų suprasite, riba tarp įsivaizdavimo ir konkretaus fizinio veiksmo yra labai slidi.

3) Išsiridenimas iš kūno. Vėlgi, tas pats principas kaip ir lipimo virve - nepradėkite iš tiesų ridentis, nes aktyvuosite konkrečius raumenis ir nutrauksite miego paralyžių. Įsivaizduokite, kad jūs ridenatės vietoje, 360 laipsnių kampu kaip sraigtas šalin nuo savo kūno. Jus turėtų tuojau pat išsviesti į šalį, tarytum jūs išsiridenate iš lovos.

4)Įsivaizduokite, kad jūs jau esate kitame kambario gale, o ne savo lovoje, ar kad jūs esate mėnulyje ar vietoje, į kurią planuojate nuvykti vos tik atsiskirsite nuo kūno. Paskutiniu metu ėmiau sparčiai praktikuoti šį būdą, ir vieną akimirką atrodo, jog aš dar esu kūne ir visas vibruoju, o kitą akimirką aš jau vaikštau mėnulio paviršiumi ar stoviu kitame kambario gale, tarytum jokio atsiskyrimo nuo kūno nė nebuvo ir aš akimirksniu ten nusiteleportavau. Ši technika aišku yra retesnė ir naudojama daugiau pažengusiųjų, kurie jau spėjo įsisavinti tam tikrus astralinio pasaulio mechanizmus ir judėjimo jame principus. Materija yra iliuzija, lygiai taip pat kaip ir erdvė. Tau nereikia konkrečiai keliauti iš taško A į tašką B, tu vienu metu jau esi ir taške A ir taške B, tik perkeli savo dėmesį iš vienos vietos į kitą ir joje atsiduri akimirksnius. Ko gero nieko nesupratot, ką aš tuo norėjau pasakyti, bet galiu garantuoti, jog kada nors tai suprasite ;)


Apžvelgiau pačias paprasčiausias ir populiariausias technikas. Patikėkite, daugiau technikų šiame etape jums tikrai nereikia. Bandymų eigoje jūs patys atrasite sau priimtinesnius atsiskyrimo nuo kūno scenarijus, tai labai priklausys nuo jūsų vaizduotės ir individualių pomėgių. Svarbiausia yra pats principas, jog nemėginkite judėti fiziškai, nes astralinis kūnas juda visai kitais principais, negu fizinis kūnas ir paprasčiausias mėginimas atsikelti iš kūno tik sugadins visą jūsų darbą mėginant pasiekti miego paralyžių. Pasikliaukite savo vaizduote, nesvarbu ką ir kaip mėginsite įsivaizduoti. Tik žiūrėkite, kad bemėgindami įsivaizduoti nepersistengtumėte ir per daug nesuaktyvintumėte savo smegenų veiklos. Hipnogoginėje būsenoje vaizduotė turėtų eitis ypač lengvai ir sklandžiai beveik nesistengiant. Be to, priminimas - pasistenkite nesistebėti niekuo, ką ten pamatysite, labai prašau kiek įmanoma išlikti ramesniais ir abejingesniais - jokio jaudulio, jokios nuostabos, išgąsčio ar pernelyg didelio džiaugsmo. Tai be abejo ateis su laiku ir patirtimi ;)

Sėkmės kelionėse ir iki kito įrašo ;) !!!

Hipnogoginė stadija (2/2). Miego triukai

Kaip jau minėjau, hipnogoginė stadija yra sąmonės būsena tarp būdravimo ir miego, tad norint geriau ją pažint ir išmokt šia stadija manipuliuoti, neišvengiamai teks artimiau susipažinti su pačiu miegu ir jo fiziologija. Vien manipuliuojant miegu įmanoma gana greitai ir be didelių pastangų išmokti patirti astralinės projekcijas ir tai suteiks jums nemažai patirties bei stimulo tolimesniame jūsų kelyje į pažinimą.

Nėra ryškios ribos tarp būdravimo ir miego, šie fiziologiniai procesai vienas iš kito pereina palaipsniui. Iš pradžių pradedame jausti nežymų nuovargį, kuris palaipsniui vis didėja, pradeda nevalingai merktis akių vokai, sulėtėja medžiagų apykaita ir mums darosi šalta ir norisi prigulti bei apsikloti. Po truputį lėtėja smegenų veikla, kol pereiname į hipnogoginę būsena ir ne už ilgo - į miego būseną. Taip, hipnogoginę būseną mes visi norim nenorim praeinam, tik visi vis klausia, "kodėl nejaučiam tada visų tų haliucinacijų, keistų garsų negirdim ir t.t.?" Dauguma atvejų tai susiję su mūsų dėmesiu, kuris tuo metu jau būna nukištas į kokį atsitiktinį pasąmonės numestą sapno scenarijų - kaip ir dienos metu, pasineriam į kažkokią mintį ir ją toliau vystom, plėtojam, įsigyvenam į ją vis giliau, kol apskritai pamirštam kur iš tiesų mes randamės ir ką darom. Ne gana to, mūsų protas turi vieną keistą savybę neprisiminti paskutinių 2 minučių prieš užmiegant. T.y jūs gal ir patyrėt tas keistas hipnogoginės stadijos haliucinacijas, tačiau jų paprasčiausiai nė neprisimenat, kaip ir neprisimenat nieko, ką sapnavot, o sapnavot išties daug.
Daug kas įsivaizduoja, jog mes neprisimename, nes buvome nesąmoningi. Bet iš tiesų jūs visą naktį būnate dar ir kaip sąmoningi - matot, girdit, keliaujat, pykstat, gyvenat ir visai kitaip sapnuojat! Tik bėda ta, jog jūsų smegenų centrai, atsakingi už atminties formavimą YRA IŠJUNGTI, nes miego metu juose vyksta esminės pertvarkos - nereikalinga informacija trinama, atmintis pertvarkoma ir perdirbama. Taigi, nesvarbu, kad patyrėt, bet jeigu nesugebėjot įsiminti, vadinasi - to nebuvo?

Lygiai kaip kad atliekant kokią nors smulkią trumpą operaciją pacientui, kuri yra gana nemaloni, būna ne koks vaizdas, daug kraujo, pacientui nors ir neskauda, jis gali būti neramus, blaškytis, keiktis, priešintis, parašyti mums pareiškimą už blogą elgesį ir pan... Kad to išvengtume neretai panaudojame specialų vaistą, kuris vadinamas "trintuku"(haloperidolis) - žmogus šiek tiek apsvaiginamas, bet svarbiausia, jam sukeliama retrogradinė amnezija ir jis NIEKO NEATSIMENA - nė nepamena, jog buvo operacinėje ir kad mus koliojo ir dejavo nuo skausmo. Nepamena - vadinasi viso to ir nebuvo! Čia aišku, neturėčiau to pasakoti, bet kartais tam tikriems pacientams haloperidolį tenka panaudoti :D

Vienas iš lengvesnių būdų pastirti astralinę projekciją yra pamėginti stebėti save užmiegant ir nepražiopsoti to momento, kai pereiname hipnogoginę stadiją. Tai pats populiariausias būdas, kurį vis mėgina naujokai, nes jiems kažkas pasakė, kad astralinės kelionės vyksta būtinai tik naktį. Gal todėl kad naktis yra tamsi, paslaptinga ir tarytum nuteikia tokioms mistinėms patirtims... nežinau kaip jums, bet man tai naktis nuteikia geram miegui. Ir kai dažniausiai naktį atsigulu į lovą, tai... užmiegu. Tai iš ties daug pastangų nereikalaujantis būdas, bet jis tiek pat ir naudingas. Ir jeigu patirti astralinę projekciją mėginat tik naktį, jūs automatiškai nuteikiat save nesėkmei, nes vėlus vakaras, naktis - pats netinkamiausias metas astralinei projekcijai. Tuoj paaiškinsiu, kodėl.


Mūsų miegas yra smarkiai priklausomas nuo hormonų. Pagrindiniai hormonai, dalyvaujantys miego-būdravimo fiziologijoje yra melatoninas ir serotoninas. Abu jie yra beveik identiškos cheminės struktūros(abu gaminami iš nepakeičiamosios aminorūgšties triptofano, kurio būtina gauti su maistu kasdien). Melatoninas, kitaip vadinamas tiesiog miego hormonu, sukelia nuovargio jausmą ir lėtina medžiagų apykaitą. Jo koncentracija smarkiai išauga tamsiuoju paros metu, kai kankorėžinė liauka reaguodama į sumažėjusį šviesos kiekį, pasiekiantį akių tinklainę, ima sparčiai gaminti melatoniną, o šis savo ruoštu skatina mus eiti miego. Priešingai veikia serotoninas, kuris yra svarbus neuromediatorius, lemiantis gerą nuotaiką ir budrumą dienos metu. Serotoninas gaminamas taip pat kankorėžinėje liaukoje, kai ši reaguoja į saulės šviesą(TODĖL DIENOS METU PRIVALOTE GAUTI KIEK GALIMA DAUGIAU SAULĖS ŠVIESOS), taip pat miego metu. Idealiausias metas astralinėms kelionėms ir sąmoningiems sapnams yra tuomet, kai serotonino ir melatonino kiekiai yra pusiausvyroje. Kai melatonino per daug, tuomet itin sunku koncentruoti dėmesį ir neužmigti(vėlus vakaras, naktis), o kai per daug serotonino(diena), tuomet mes nesijaučiame pakankamai pavargę, kad galėtumėme panirti į hipnogoginę būseną. Todėl idealiausias metas patirti astralines keliones ir sąmoningus sapnus - rytas.

Serotoninas:

 Melatoninas:

Dar viena svarbi substancija šioje temoje - Dimetiltriptaminas arba DMT. Taip pat mūsų smegenyse, kankorėžinėje liaukoje, gaminama substancija iš aminorūgšties triptofano. Nustatyta, jog jos dideli kiekia išskiriami smegenų prieš mirtį ir prieš astralines projekcijas bei miego metu. Šios substancijos randama beveik visuose augaluose bei daugelio žinduolių smegenyse. DMT taip pat yra žinomas kaip vienas stipriausių psichotropinių haliucinogeninių narkotikų ir yra griežtai draudžiama substancija visame pasaulyje. Tačiau manoma, kad tai molekulė, sujungianti žmogaus organizmą su kitomis dimensijomis ir naudota Pietų Amerikos bei kai kurių Šiaurės Amerikos genčių šimtmečius ritualinėse apeigose. Beveik identiška yra ir psilocibino molekulė, randama "magiškuosiuose" Psylocybe genties haliucinogeniniuose grybuose. Visos šios substancijos yra serotonino -  svarbaus nuotaikos hormono pakaitalai. Sergantys depresija žmonės dažnai turi serotonino trūkumą ir yra gydomi psichotropiniais serotonino kiekį smegenyse skatinančiais vaistais. Sezoninė depresija, pasitaikanti rudens ir žiemos metu taip pat nemažai susijusi su serotonino trūkumu, kadangi šiais metų laikais ima dominuoti tamsusis paros laikas ir trūksta saulės šviesos.

Būtent ryte ką tik po miego organizmas dar yra atsipalaidavęs, tačiau jau spėjęs pagaminti nemažai serotonino. Todėl idealiausia, jeigu prieš savo kelionę šiek tiek pamiegosite(nors porą valandų). Tai ne tik pakels jūsų serotonino lygį, bet taip pat atnaujins ir suaktyvins atminties funkciją, taigi jums bus daug lengviau prisiminti savo kelionę, pati projekcija bus daug ryškesnė ir sąmoningesnė, lengviau kontroliuojama, o sugrįžus ją bus lengva atkurti ir užrašyti.
Patį miegą galima grubiai suskirstyti į dvi stadijas - gilus ir negilus miegas. Taip, žinau, paprastai jį skirsto į REM(aktyvųjį) ir ne-REM(lėtąjį) miegą, taip pabrėžiant okulomotorinės funkcijos svarbą miego tyrimuose. Tačiau man įdomiau ne tai, kada juda akys, o koks yra smegenų aktyvumas.

Gilusis ir negilusis miegas eina pakaitomis vienas po kito - ciklais. Pradžioje miego mes pamažu panyram į giliojo miego stadiją, kuri trunka net iki 90min, ir yra pati produktyviausia viso nakties miego dalis, kadangi jos metu smegenų aktyvumas ypač sumažėja, po truputį atsigauna dienos išvarginti ir išeikvoti neuronų energetiniai resursai.

Smegenų aktyvumą registruojantys aparatai rodo itin minimalų smegenų darbą ir nepaisant to, šios stadijos metu mes taip pat intensyviai sapnuojame, tik šio ciklo metu mus itin sunku pažadinti, o pabudę mes itin retai prisimename, kad ką tik sapnavome(tyrimų metu vos 5-10proc žmonių prisiminė ką nors sapnavę), po giliojo miego eina negilusis miegas, kurį visi puikiai žino kaip REM, nes jo metu akys itin smarkiai juda. Juda ne tik akys - intensyviai susitraukinėja veido ir kiti raumenys, padažnėja širdies ritmas ir kvėpavimas, žmogus prakaituoja. Būtent šioje stadijoje itin sustiprėja miego paralyžius, kadangi žmogaus fiziologiniai rodikliai rodo, kad jis tiesiog nenustygsta vietoje ir atrodo tuoj išskris pro langą. Smegenų aktyvumas šioje stadijoje nelabai kuo skiriasi nuo to, kuris būna būdravimo metu - priešingai, smegenys šiame periode ypatingai stipriai dirba, intensyviai apdoroja informaciją, smegenyse vyksta daugybe biocheminių procesų, sparčiai gaminami nauji neuromediatoriai, šalinami smegenyse susikaupę metabolitai, smegenys šiuo metu vartoja ypatingai daug kilokalorijų ir dėl šios priežasties netgi patartina neiti miegoti visiškai nepavalgius ir esant alkanam - smegenims miego metu reikia labai daug energijos (bet tai nereiškia, kad po šešių turit ėst kaip arkliai). REM metu žmogų gana lengva pažadinti, o pažadintas žmogus beveik visada puikiai atsimena sapną... iki kol jo nebeatsimena, todėl atsikėlę tuojau pat jį užrašykite į sapnų dienoraštį, kurį turite prie lovos! (jeigu jo dar neturite, tai dabar pat, toliau nebeskaitę eikit ir tokį užsiveskit, nes be sapnų dienoraščio astralinės kelionės netenka prasmės, apie tai daugiau rašiau "Kasdienės praktikos siekiant įvaldyti AP".
Kai kam kils klausimas, "o kaip mes vartomės nakties metu, jeigu mes suparalyžiuoti?" praėjus giliojo negiliojo miego ciklams trumpam nutraukiamas miego paralyžius ir siunčiamas trumpas impulsas apsiversti - mes pabundame, pasiverčiame ant šono ir vėl užmiegame. To mes žinoma taip pat neatsimename, nes mes neatsimename paskutinių 2min prieš užmiegant!

Pradžioje nakties, kai tik užmiegame, dominuoja gilusis miegas dėl itin didelės melatonino bei įvairių metabolitų koncentracijos smegenyse. Tuo tarpu REM ciklai miego pradžioje yra trumpi ir reti. Tačiau miegui trunkant vis ilgiau, giliojo miego ciklai vis trumpėja ir retėja, o REM ima ilgėti ir dažnėti, kol galiausiai ryte giliojo miego apskritai nebūna, o dominuoja ilgi REM ciklai ir trumpi būdravimo epizodai - tobulas metas jūsų aslternatyvioms sąmonės būsenoms!!!

Kadangi mūsų miegas yra lemiamas ciklų ir hormonų,  peršasi viena svarbi išvada - kokybiškam miegui o taip pat ir mūsų kasnaktinėms sapnų praktikoms itin svarbus reguliarus miego režimas. Kadangi tokiam nesant išsibalansuoja visi ciklai, cirkadiniai ritmai, sutrinka hormonų veikla ir miegas, o kartu ir bet kokios mūsų savybės patirti astralines keliones ar nuostabius sapnus.
Dabar, kai trumpai susipažindinau jus su miegu, galiu pereiti prie įdomiosios dalies - kaip panaudoti miegą astralinėms kelionėms ir sąmoningiems sapnams patirti.

1)Nors vakaras ir prastas laikas astralinėms kelionėms, tačiau jums niekas netrukdo tiesiog sąmoningai stebėti save prieš užmiegant. Po vakarinės meditacijos seanso(jis jau turi būti tapęs jūsų rutina) atsigulkite į lovą ir pradėkite atsipalaidavimo pratimą ir tiesiog be jokios desperacijos, pastangų ir stenėjimų stebėkite save iš šalies, kaip užmiegate(vos pasinersite į pašalines mintis - jums bus batai). Jeigu netyčia jums pavyks pagauti save įžengiant į hipnogoginę būseną - puiku, pasinaudokite proga! Jeigu ne - tai bent jau gali tapti puikia priemone greičiau užmigti. Miego paralyžius daugiausiai susijęs su kūno įtampa ir fiziniais judesiais.
Svarbu yra tai, jog jeigu esate pakankamai pavargęs ir sugebėsite 10-20min nesujudėti, tuomet kūnas pamanys, kad jūs miegate ir įjungs miego paralyžių. Aišku, prieš pajungdamas miego paralyžių, kūnas jus patikrins(ar jūs tikrai miegate???) - jis siųs impulsus apsiversti ant šono, pasikasyti užpakalį, pajudinti akis, nuryti seilę ir dar visokių nereikalingų stimulų, kurie kuo toliau tuo vis labiau stiprės. GULĖKITE IR NEJUDĖKITE, nesvarbu, kad ir kaip norėsis sujudėti. Galiausiai įsijungs miego paralyžius ir prasidės linksmybės.
Sapnų mėgėjai pastebės, kad hipnogoginėje būsenoje itin paryškėja vidinis ekranas - pasąmonės kuriami vaizdiniai tampa itin ryškūs, tarytum jūs viską matytumėte savo tikromis akimis. Pasiduokite iškylantiems vaizdiniams, pasinerkite į juos - tai vienas populiariausių būtų patirti sąmoningus sapnus. Šiuos sapnus nesunku kontroliuoti, dažnai jie jums visiškai pavaldūs ir nepaprastai malonūs. Tačiau visada atsiminkite, jog net jeigu ir nieko jums nepavyko, tai tik todėl, kad naktis - pats netinkamiausias laikas tokioms patirtims.




2)Pamiegojus 2-4 valandas pradėti medituoti. Sunkioji dalis čia yra ta, jog turite atsikelti iš lovos!!! O tai pamiegojus vos porą valandų yra tiesiog neįmanoma. Ir visgi, jei iš tiesų to norite - sugebėsite. Apie 20-40min pavaikščiokite ir padejuokite, pasvirduliuokite o tuomet grįžkite į savo guolį. Idealiausia, jeigu nesigultumėte į tą pačią lovą, kurioje miegate, o nueitumėte į kokį patogų krėslą ar sofą kitame kambaryje ar bet kur, kur jūs paprastai nemiegate. Čia veikia tam tikri psichologiniai triukai - savo lovoje mes įpratę miegoti, tad lemiamu metu gali įsijungti nekontroliuojami įpročiai ir vietoj smagios kelionės jūs galite tiesiog užmigti. Įsitaisykite patogiai ir pradėkite medituoti. TAI PATS POPULIARIAUSIAS IR SĖKMINGIAUSIAS BŪDAS TARP PAŽENGUSIŲJŲ. Jei tik nereikia rūpintis dėl egzaminų ir paskaitų ryte, visada teikiu pirmenybe šiam būdui ir man visuomet pavyksta, kadangi kūnas dar tebebūna pavargęs, o smegenys ir atminties funkcija pailsėjusi, todėl astralinės kelionės būna itin ryškios, ilgos ir sėkmingos.

3) Pamiegojus 4-6 valandas ryte. Čia taip pat privalote atsikelti iš lovos ir pasivaikščioti bent 20-40min. Itin naudinga tokiu metu paskaityti medžiagos apie sąmoningus sapnus ir astralinę projekciją(pasijungti mano Blogą) ir vėl nueiti miegoti. Čia turite dvi galimybes - galite medituoti arba galite tiesiog vėl eiti miegoti. Pirmu atveju turėtų būt maždaug tas pats rezultatas kaip ir pamiegojus 2 valandas, gal tik ne taip greitai įeisite į hipnogoginę būseną, bet galite tiesiog nesirūpinti jokiomis meditacijomis ir kitomis "nesąmonėmis" ir tiesiog tiesiai šviesiai nueiti miegoti be jokių dėmesio kontrolių ir koncentracijų.
Čia sužais tas faktas, jog pamiegojus 4-6val. giliojo miego ciklai tampa itin trumpi ir dominuoja REM ciklai su nuolatiniais prabudimais tarp jų. jums reikėjo atsikelti iš lovos tam, kad suaktyvintumėte smegenų veiklą ir ATMINTIES FUNKCIJĄ. Taigi grįžę į lovą ir užmigę jūs turėsite daug didesnius šansus susivokti sapne ir iš jo jau keliauti į astralą arba mėgautis pačiu sapnu, bei jį prisiminti. Jūsų tikslas pasinaudoti tais trumpais rytiniais prabudimais tarp REM ciklų ir jų metu įeiti į hipnogoginę stadiją. Tam jūs privalėsite sugebėti prabudus neskubėti pramerkti akių are verstis ant šono, o gulėti ramiai nejudėdami taip, kaip pabudote. Iš pradžių bus sunku, bet ilgainiui tai taps elementariu įpročiu. Jau kelių minučių bėgyje turi įsijungti miego paralyžius ir prasidėti intensyvios vibracijos bei atsiskyrimas nuo kūno. Tačiau dažnai net ir tokių pastangų nereikia. Kai atsikeli, pavaikštai 20-40min ir vėl nueini miegoti, dažnai astralinės projekcijos bei sąmoningi sapnai prasideda tiesiog spontaniškai nieko nedarant ir nieko nesistengiant, tiesiog miegant.
Tačiau šis bandymas turi trūkumą. Jo negalėsite naudoti kasdien, nes 2-3 naktis iš eilės padarius šį bajerį, vėliau jis nebevyksta, nes smegenys kažkaip prie to prisitaiko ir atbunka. Net jei atsikeliate ir vėl nueinate miegoti, vis tiek nieko nepatiriate ir "nesusapnuojate". Todėl šį triuką apsimoka daryti tik kas 3čią ar 4tą parą. Taigi, nusistatykite, kad šį būdą panaudosite tik savaitgaliais ar ne dažniau 2-3 kartų per savaitę. Be abejo, ilgainiui su patirtimi viskas keisis, vis daugiau ir daugiau astralinių projekcijų patirsite kitu metu, kad ir dienos metu, medituodami, tačiau pradiniame etape teks pasitenkinti tik tuo.
Visai apsimoka ryte pasinaudoti taimeriu. Užsistatykite kokį nors taimerį (jį galima rasti ir internetinį, bei pasijungti per kompiuterį), kad šis supypsėtų ar kitaip pasignalizuotų kas 10-15min. ir taip neleistų jums užmigti ir padėtų išsilaikyti hipnogoginėje būsenoje. Svarbu tik tai, kad supypsėjus taimeriui jūs nekrūptelėtumėte ir nesujudėtume bei nepramerktumėte akių. Tokiu būdu jūs galėtumėte patirti daugybę sąmoningų sapnų ir astralinių projekcijų ryto metu, daug kartų per vieną rytą treniruotis atsiskyrimo technikų ir minčių kontrolės. Taimeris smarkiai pagreitintų jūsų progresą!

Dar pabaigai papasakosiu apie rytinius košmarus, kurie kartais atrodo tokie tikri, jog sunku juos laikyti sapnu. Su tuo ypač susijusi milijonų amerikiečių patirtis, kai juos neva pagrobė ateiviai. Pabudus ryte, po aktyvaus REM ciklo, ne visada spėja išsijungti miego paralyžius. Kartais pabundame su vis dar suparalyžiuotu kūnu. Tai reiškia, jog mes dalinai esame pabudę, bet dalinai vis dar miegame (ir vėl - hipnogoginė stadija). Tokiais atvejais mes iš sapno dažnai parsitempiame ir dalį sapno tikrovės, kokių nors personažų, monstrų, vaiduoklių, ateivių, kurie visaip bando mums pakenkti, gąsdina mus, o mes... negalime pajudėti, netgi mamos prisišaukti nepavyksta! Pažįstamas jausmas? Vaikystėje man tokie pasitaikydavo gana dažnai, tačiau panašaus neturėjau jau gerus 5 metus. Ir visgi, tai fenomenas, susijęs su miego paralyžiumi. Aišku, išsigandę mes bandome judėti, muistytis, priešintis, o tas monstras atrodo tuoj mus pražudys! Tačiau visos sapno pabaisos akimirksniu pranyksta o mes vėl galime judėti! Linkiu tokių sapnų patirti kuo mažiau ;)

Ačiū kad skaitėte! sėkmės ir iki sekančio įrašo ;)

Hipnogoginė stadija (1/2)

Jeigu taisyklingai ir reguliariai meditavote, greičiausiai jau pasiekėte šią stadiją ir ne juokais nustebote dėl jus staiga užplūdusių neįprastų pojūčių. Hipnogoginė stadija yra tarpinė sąmonės būsena tarp būdravimo ir miego ir paskutinė stadija, kurią turite „įveikti“ prieš atsiskirdami nuo kūno.  Jos metu, protinė veikla tampa minimali, o kūnas fiziologiškai pereina į miego būseną. Problema ta, jog jūs vis dar sąmoningas!

Jūs akimirksniu suprasite, jog jau pasiekėte šią sąmonės būseną, kai pradėsite jausti:

1)Smarkiai sumažėjusius fizinius pojūčius. Staiga už lango sklidę garsai aptyla, jų beveik išvis nebesigirdi, taip pat nebesijaučia, kokioje padėtyje kūnas guli, ant ko guli. Įdomu tai, jog sunkiau jaučiasi kvėpavimas, vos vos juntamas besikilnojantis pilvas, nors atrodo, jog jokio oro jūs neįtraukiate ir neišpučiate. (Iš tikrųjų jūs kuo sklandžiausiai kvėpuojate).  Susidaro jausmas, kad kūno pojūčiai tolsta kažkur tolyn ir informacija iš aplinkos jūsų nebepasiekia. Tai miego paralyžiaus stadija ir jeigu joje mėgintumėte pajudinti galūnes, jums greičiausiai nepavyktų. Vienintelė vieta, kurią dar įmanoma šiek tiek judinti tai veido raumenys ir iš dalies krūtinė. Miego paralyžius – tai natūrali organizmo apsauga nuo vaikščiojimo per miegus. Žmonės, kuriems ši funkcija yra sutrikusi, vadinami lunatikais. Centrinė nervų sistema per stuburo smegenis blokuoja iš smegenų siunčiamus signalus į kūno dalis, ir tokiu būdu neleidžia judėti, nesvarbu, jog smegenys intensyviai dirba ir sapnuoja. Miego paralyžius gali būti ir dalinis – judinti galūnes įmanoma, bet labai sunku, jų pajudinti gali ir išvis neišeiti, tačiau susitraukinės pavieniai raumenys. Tai reiškia, kad kūnas dar ne iki galo atsipalaidavęs ir užmigęs, ir reikia dar papildomai atsipalaiduoti, jog visiškai panirtumėte į hipnogoginę būseną. Miego paralyžiaus paprastai nejaučiame, nes užmiegame kaip tik tuo metu, kai jis apima mūsų kūną. Tačiau kadangi tapote jogu ir bent jau dalinai įvaldėte meditacijos ir relaksacijos meną, sugebėjote apgauti savo paties kūno psichosomatiką ir privertėte jį manyti, jog jūs miegate. Taigi, kvailas kūnas (centrinė nervų sistema - smegenys) įjungė miego paralyžių anksčiau, negu reikia, ir paliko jus miegantį, bet sąmoningą!!! :D

2)Tuojau po to kūną užplūsta kažkokia šiltos energijos srovė su vos juntama vibracija ir kutenimu. Ji gali prasidėti nuo galūnių ir plisti tolyn po visą kūną, bet dažniausiai prasideda nuo nugaros ir plinta į visą kūną ir tarytum jį užpildo.  Kartu su energijos antplūdžiu staiga apima keistas ramybės ir palaimos jausmas (kuris netrukus bus sutrikdytas tolimesnių neįprastų potyrių). Šioje stadijoje energijos plitimą galima paskatinti vaizduotės pagalba – tiesiog įsivaizduokite, jog vienoje kūno dalyje atsiradusi energija plūsta tolyn po kūną ir apimą visas jo sritis.
Ši keista energija dabar tik stiprės, kol galiausiai virs stipriomis vibracijomis, pranešančiomis, kad atsiskyrimas nuo fizinio kūno jau beveik prasidėjo.

3)Plūstant šiltos energijos srovei jūsų kūnas ima suktis kartu su visa lova 360 laipsnių kampu. Sukimasis po truputį vis labiau intensyvėja. Kūnas gali ne tik suktis, bet ir verstis šonu ar suptis ir blaškytis. Taip pat gali atrodyti, jos jis banguoja, tarytum gulėtumėte vandens paviršiuje. Vibracijos vis labiau intensyvėja,  ne gana to čia galit girdėti ir keistus balsus, tarytum kažkas šaukia jus vardu ar koks nors klaikus tipas palei ausį juokiasi, klykia ar pan. Tai gali būti vyro, ar moters, vaiko juokas, kuris gali priminti siaubo filmą. Aišku, garsai gali būti ir kur kas malonesni, pvz staiga ima groti muzika, ar girdite malonų aidą ir pan. Labai dažnai tiesiog girdi čaižų triukšmą, primenantį audros už lango triukšmą arba radijo stoties trikdžius.
Aš mėgstu šią dalį vadinti „uraganu“ nes tai ne visada labai maloni dalis ir kartais ji gali pasirodyti išties baisi ir sugadinti mėginimą iškeliauti.

Pamenu, jog man būdavo itin sunku prie šio „uragano“ priprasti, daugybę kartų šią stadiją pasiekdavau, tačiau širdis pradėdavo daužytis kaip pašėlusi, smarkiai suintensyvėdavo kvėpavimas, o kūnas instinktyviai įsitempdavo ir hipnogoginė stadija kaip mat praeidavo ir tekdavo viską daryti iš naujo. Kūnas reaguoja automatiškai į mūsų mintis ir emocijas, kurios neišvengiamai užplūsta susidūrus su neįprastais pojūčiais, todėl tiesiog laikui bėgant turėsite priprasti prie viso to ir per daug į tai nereaguoti. Galų gale, visi šie pojūčiai yra indikatoriai, jog tuoj prasidės nuostabi kelionė, todėl ilgainiui imsite su malonumu laukti šių pojūčių. Svarbiausia tik išlaikyti ramybę ir santūrumą, kad ir kaip nuostabu žinoti, jog tuojau keliausite!

4)Kartu su neįprastais kūną užplūstančiais pojūčiais bei garsais dažnai matomi ir blyksniai, keistos „elektros iškrovos“ priešais akis, primenančios šiaurės pašvaistę.

Dažnai regimos geometrinės figūros – blyksintys trikampėliai, kvadračiukai. Galima matyti ir tunelį bei įvairias kitas vaizdines „haliucinacijas“. Kulminacija pasiekiama, kai šios haliucinacijos virsta realiu kambario vaizdu per užmerktus vokus. Net jeigu dėvite akių apdangalą, kambarį vis tiek matote!!! Tokiu atveju atsiskyrimas JAU turi prasidėti, dažniausiai mane išmeta automatiškai, tačiau daugeliui žmonių prireikia papildomų pastangų siekiant išeiti iš kūno. Tam yra specialios atsiskyrimo technikos, kurias aptarsiu atskirame įraše. Vibracijos šioje stadijoje jau būna labai stiprios ir blaškančios, tačiau paprastai jos nėra skausmingos, todėl tiesiog dar labiau atsipalaiduokite ir leiskite joms vykti, nesipriešinkite. Tiesą sakant vibracijos prieš pat atsiskyrimo momentą turi kiek susilpnėti, tam tereikia dar labiau atsipalaiduoti ir pasistengti nusiraminti. Jokiu būdu nemėginkite keltis „iš kūno“ vien todėl, kad jaučiate vibracijas - jos nebūtinai reiškia, kad jau laikas atsiskirti. Galų gale atsiskyrimas nevyksta taip paprastai, kad tiesiog imate ir atsikeliate, nes dažnai taip darydami sužadinate fizinį kūną ir galite netyčia jį pajudinti. Geriau tiesiog pasitelkite vaizduotę, įsivaizduokite, jog skrendate kur nors tarp debesų, jog esate lėktuvas ar karštas oro balionas ar jog kylate į dangų ir pan.

Visa tai turėtų nuraminti ir padėti labiau atsipalaiduoti, taip šiek tiek susilpninti vibracijas ir išsviesti jus iš kūno savaime. Galima mėginti ir Roberto Monroe lipimo kilpa techniką (apie ją, kaip ir apie daugelį kitų technikų tolimesniuose įrašuose), arba išsiridenti iš kūno. Šiaip ar taip, iškilti iš kūno jūs turėtumėte savaime, svarbiausia tik to norėti ir būti kiek galima labiau atsipalaidavusiam ir nusiraminusiam. Svarbu paminėti, kad šiame periode vibracijų gali ir apskritai nebūti. Tai labiau būdinga pažengusiems meditacijos meistrams.

Visa tai, ką čia aprašiau, nuo pirmo ramybės ir šilumos pojūčio, iki intensyvių vibracijų turėtų įvykti staiga, ne ilgiau nei 2 minučių bėgyje. Gali būti, kad šiek tiek pastrigsite ties atsiskyrimu  kulminacijos metu - vibracijos tai susilpnės, tai vėl sustiprės keletą kartų, bet galiausiai iš kažkelinto mėginimo jums turėtų pavykti, jeigu per daug nesusijaudinsite ir neišsigąsite.

Hipnagoginę būseną galima pasiekti ne tik meditacijos metu, bet svarbiausia prieš užmiegant, bei nubundant, ypatingai rytais. Tam skirsiu atskirą temą ir išsamiai paaiškinsiu kaip sužadinti hipnagoginę būseną ir atsiskyrimą nuo kūno be meditacijos ir jokių pastangų, tiesiog žaidžiant su miegu. Čia apžvelgsime ir miego fiziologiją bei tam tikras technikas pasinerti į sąmoningus sapnus. Čia plačiau pažvelgsime ir į miego paralyžių. Tad... iki sekančio įrašo!

Ir dar būtinai norėčiau išgirsti klausimų, pastebėjimų. Galbūt ko nors nesupratote, galbūt jums kas nors nepatiko – duokit žinią, pasidalinkite mintimis, parodykite, jog šis Blog`as jums įdomus. Maloniai kviečiu dalyvauti ir prisidėti populiarinant ezoterikų bendruomenę facebooke grupėje https://www.facebook.com/groups/AstralinesKeliones/?fref=ts Sėkmės ir iki sekančių įrašų ;)

Kasdienis meditacijos seansas

Taigi ką tik įsitaisėte patogioje vietoje ir jau ruošiatės kasdieniai savo meditacijai. Dar kartą pagalvokite, ar iš tiesų padarėte visus būtinus įžanginius darbus(kurie aprašyti Bendruosiuose Principuose 2/2) prieš pradėdami šį seansą. Dabar jums nebeegzistuoja jokios problemos, jūs atsiribojate nuo visų sąskaitų, mokesčių, politikų, draugų, šeimos, savęs paties ir svarbiausia – laiko. Šią akimirką, šiame krėsle ir kambaryje, kuriame jūs esate, viskas vyksta esamuoju laiku, nėra nei rytojaus nei vakarykštės dienos. Jūs esate dabar, o dabar, šią akimirką, jokia problema neegzistuoja. Ji atsiras tik tuomet, kai pradėsite galvoti apie tai, kas bus vėliau dieną ar rytoj ar po metų, bet šią akimirką, kai jūs esate patogiai įsitaisę krėsle, esate tik jūs ir jūsų meditacijos seansas, kurį netrukus atliksite, todėl jokios pašalinės problemos jūsų galvoje dabar egzistuoti negali.
Užsimerkite.
Giliai ir iš lėto įkvėpkite. Tuomet lėtai iškvėpkite ir taip tris kartus.
Stenkitės kvėpuoti pilvu, o ne krūtine. Burna turėtų būti šiek tiek praverta, nes tai ženklas, kad apatinio žandikaulio raumenys yra atsipalaidavę. Tai taip pat turėtų apsaugoti nuo noro nuryti tai, kas susikaupia gerklėje.
Jūs pradedate po truputį atsipalaiduoti. Vizualizuokite tai. Su kiekvienu iškvėpimu jūs išpučiate dalį įtampos, susikaupusios jūsų kūne. Po kiekvieno iškvėpimo jūsų kūnas vis labiau atsipalaiduoja ir glunda prieš žemės, kūnas tampa sunkus ir nerangus kaip maišas. Visa tai vizualizuokite ir įsivaizduokite tarytum tai iš tiesų vyksta – nustebsite, jog taip ir vyksta, būtent kaip jūs to norite J
Sutelkite dėmesį į kojas – pradėkite nuo pirštų. Tegul kiekvienas pirštukas, vienas po kito atsipalaiduoja. Iš pradžių mažylis, tada ketvirtas pirštas, vidurinysis, galiausiai nykštys, tuomet pėdos raumenys, kiekvienas blauzdos raumuo ir t.t. judėkite po truputį į viršų. Jauskite kaip kūno sritys, į kurias jūs sutelkiate dėmesį po truputį atlėgsta, jas tarytum suparalyžiuoja, jūs imate jų nebejausti.  Judėkite toliau, aukštyn, pilvu, kiekvienu jo raumenuku, nugara, plaštakos pirštais, rankomis, galiausiai krūtine, kaklu, sprandu ir veidu.
Jeigu dėmesingai ir kantriai atlikote šį pratimą, užtrukote keletą minučių, o jūsų kūnas tapo labai atsipalaidavęs. Ir vis dėlto, dar kartą atkreipkite dėmesį į sprandą, pečius, veido raumenis, žandikaulį, padirbėkit ant šių sričių papildomai, lėtai kvėpuokite ir su kiekvienu iškvėpimu jauskite, kaip šios sritys vis labiau atsipalaiduoja.
Atminkite: nesvarbu, kaip smarkiai sugebėjote atsipalaiduoti, jūsų kūnas visada gali atsipalaiduoti dar labiau! Neskubėkite pereiti prie dėmesio kontrolės ir skirkite atsipalaidavimui tiek laiko, kiek jums reikia, nes tai pati svarbiausia meditacijos seanso dalis, nuo to, kaip gerai atsipalaidavote priklausys ir visa tolimesnė seanso patirtis. Pati dažniausia priežastis, kodėl nesugebama pasiekti astralinės projekcijos yra per mažas atsipalaidavimas. Kodėl? Todėl nes jeigu jūs būtumėte pakankamai atsipalaidavę, jūsų jau nebebūtų šiame fiziniame kūne J


Kai kūne nebeliko nė vieno įtempto raumenėlio ir atrodo, jog jūs gulite sudribęs kaip maišas, gali pereiti prie dėmesio kontrolės.
Sutelkite dėmesį į savo kvėpavimą (sutelkti dėmesį galima į daugelį dalykų, tačiau šiam kartui pradėsime nuo pačių paprasčiausių. Jauskite, kaip gaivaus oro srovė plūsta pro jūsų nosį gilyn iki pat pilvo. O po to lėtai keliauja atgal į išorę. Atminkite, jog jūs čia esate tik stebėtojas. Sąmoningai nekvėpuokite, leiskite kvėpavimui vykti savaime be jūsų pastangų. Už kvėpavimą yra atsakingi pailgosiose smegenyse esantys centrai, todėl jums visai nereikia galvoti, kad jūs kvėpuojate, jūsų organizmas tai sugeba daryti pats. Jūs tik stebėtojas. Jūs tik iš šalies jaučiate ir tiriate, kokiu keliu keliauja oras, kaip giliai jis keliauja, kaip kyla ir leidžiasi jūsų pilvas, kaip greitai vyksta kvėpavimas ir t.t. Šiame etape jus pradeda ypatingai atakuoti mintys. Jūs net nepastebite, kaip pradedate svarstyti, kokie atsiskaitymai jūsų laukia šiandien mokykloje ar universitete, arba kokia buvo sunki darbo diena. Vos tik susivokiate, kad jūs ėmėte svarstyti šias ypatingai svarbias temas meditacijos metu, tuojau pat grįžkite prie savo kvėpavimo. Pradžioje tai atrodys ypatingai sunku. Mintis ypač provokuoja nepakankamas kūno atsipalaidavimas. Įtempti raumenys provokuoja mintis, o iškylančios mintys savo ruožtu provokuoja organizmo raumenis įsitempti. Gaunasi tarytum užburtas ratas, proto-kūno psichosomatinė sąveika – mintys tiesiogiai veikia kūno fiziologiją, lemia įtampą jame, o įsitempęs kūnas provokuoja naujas mintis. Todėl labai svarbu, kad kūnas visuomet išliktų maksimaliai atsipalaidavęs, o protas neklajotų po minčių vandenynus. Na ir kas kas mintys plūsta į galvą, tiesiog ignoruokite jas, neplėtokite. Jums mintys neįdomios, šiuo metu jums įdomus tik jūsų kvėpavimas.
Pradžioje tai atrodys ypatingai sunku. Galvosite, kad meditacija ne jums, kad jūs per daug jautrus ir emocionalus žmogus ir t.t. pažįstu ne vieną dvasingą žmogų, kuriam puikiai sekasi sąmoningi sapnai, tačiau jis nesugeba medituoti ir sąmoningai patirti astralinių projekcijų vien todėl, nes yra įsitikinęs, jog minčių kontroliuoti jis tiesiog nesugeba ir tai ne jam. Patikėkite, nėra pasaulyje tokio žmogaus, net ir pačio hyperaktyviausio, kuris nesugebėtų išmokti minčių kontrolės. Tiesiog viskam reikia laiko ir praktikos. Ir vis dėlto, nežinau nė vieno žmogaus, kuris pirmą kartą pabandęs iš karto tobulai meditavo. Pradžioje dauguma tinkamai neįveikia nė atsipalaidavimo pratimo. Kaip galima norėti ramaus ir laimingo gyvenimo, kai net nesugebame atsipalaiduoti? Praktika praktika ir dar kartą praktika.
Po truputį imate jausti kūną apimančią keistą šilumą. Šiluma stipri ir be galo maloni, plintanti nuo nugaros tolyn į galūnes. Galūnių atrodo nė nejaučiate. Tarytum jų ten nė nėra. Apskritai sunkiai jaučiate ir patį kūną, tarytum jis nebeturi ribų, tarytum jis darniai įsiliejęs į jus supančią aplinką ir tolygiai plečiasi į šalis. Jausmas tarytum jūs pats iš savęs plintate į šalis. Nebesijaučia ir krėslo, ar lovos, kurioje jūs įsitaisę, atrodo, tarsi jūs susiliejate su aplinka į vieną bendrą visumą ir skendite absoliučioj šilumoj ir palaimoj.
Jūs vis dar mėginate išlaikyti dėmesį ties kvėpavimu, bet tai darosi sunku, nes jūs nebejaučiate ir pačio kvėpavimo. Tarytum oras nė nejuda į jūsų plaučius ar iš jų! Galite tik nežymiai jausti besikilnojantį pilvą. Ne gana to, pojūčiai kūne tampa tokie neįprasti, malonūs ir tiesiog neįtikėtini, jog nebegalite toliau kreipt dėmesio į kvėpavimą. O ir nebereikia. Jūsų galvos daugiau nebeatakuoja mintys, dabar jums tikrai nerūpi jokios sąskaitos, mokesčiai ir egzaminai. Nes tai kas vyksta yra tiesiog nuostabu ir jokiais žodžiais nenupasakojama! Jausmas, tarytum jūs įsiliejate į kažkokią tarpgalaktinę tarpdimensinę erdvę ir tampate jos dalimi. Nebėra jūsų kūno, nebėra minčių, problemų, nieko! Jūs tarytum viena absoliuti savyje susivokusi sąmonė, suvokianti, jog ji pati yra ir ji egzistuoja šioje nuostabioje beribėje tarpdimensinėje erdvėje. Būtent čia prasideda tikroji meditacijos stadija arba vadinamoji hipnogoginė būsena, apie kurią kalbėjau „Bendrieji principai (2/2)“.
Dabar tik jūsų vieno sprendimas lems, ką pasiekę šią meditacijos stadiją norėsite daryti. Spręsti iškilusias santykių problemas, sužinoti atsakymus į jums rūpimus klausimus keliauti į kitus pasaulius, pažvelgti į praeitus gyvenimus ir t.t ar tiesiog mėgautis šia nepaprasta palaima. Žinau, skambu kaip koks pamišėlis, bet negaliu taip neskambėti, kai kalbu apie TAI. Tačiau kol kas dar per anksti kalbėti apie šią sąmonės būseną, ją plačiau apžvelgsime ateityje, kalbėdami apie atsiskyrimo technikas, o šiame etape svarbiausia išmokti tinkamai atsipalaiduoti ir įvaldyti minčių kontrolę :)